Ar pritartumėte minčiai, kad lietuvių kalbai negresia rimtas pavojus, kol ją gina Valstybinės kalbos įstatymas ir saugo kalbininkai. Savo nuomonę pagrįskite.
Lietuvių kalba – ne tik labai graži ir miela ausiai kalba, bet ir viena iš seniausių kalbų Europoje. Pagal ilgaamžiškumo kriterijų ji lygiuojasi su visame pasaulyje gerai žinoma lotynų kalba. Tačiau, kai kurie specialistai teigia - baltų šeimos grupės kalba yra mažiausiai pakitusi nuo protėvių laikų, tad seniausios indo europiečių kalbos titulas priklauso mūsų – lietuvių kalbai. Karts nuo karto viešumoje pasigirsta žymių žmonių, politikų kalbos : „Ar lietuvių kalba galės sėkmingai egzistuoti ir toliau?“.
Lietuvių kalbą nuo išnykimo saugo Valstybinės kalbos įstatymas, priimtas 1995 metais sausio 31 dieną, kuriame skelbiama : „ Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba, todėl ja privaloma leisti teisės aktus, vartoti viešojo administravimo, švietimo, paslaugų, žiniasklaidos ir kitose visuomenės gyvenimo srityse, knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos kalbos normų.“ Viskas , atrodytų, privalo būti puiku – žmonės turėtų kalbėti „švaria“, nesubjaurota kalba, išnykimas mūsų kalbai jokių būdų negresia ir negrės, o kalbos tradicijos tik dar labiau stiprės. Tačiau, deja, taip nėra. Lietuvių kalbą „atakuoja“ anglų kalbos kultūra, televizijoje vis dažniau girdimi žargonai,o patys žmonės dažnai ignoruoja kalbos normas bei savo gimtąją kalbą pernelyg sumenkina.
Mano pirmasis argumentas,kodėl lietuvių kalbai gresia išnykimas yra anglų kalbos kultas mūsų buityje, visuomenėje, viešoje erdvėje. Vis dažniau afišos, įmonių pavadinimai yra angliški. Suprantu – kartais verslininkai orentuojasi į užsienio rinkas ir angliškas pavadinimas – didelis privalumas. Bet yra labai daug atvejų, kad įmonės pavadinimas suanglinimas vien todėl,kad anglų kalba šiuo metu labai madinga. Vienas žymus stilistas yra pasakęs : „Mada ateina ir praeina, o stilius lieka“. Mano nuomone, šį posakį galima suprasti taip: nereikia vaikytis pasaulio tendencijų, o tiesiog privalu išlikti savimi– kalbėti sava kalba, turėti savo nuomonę ir interesus. Kaip pavyzdį galėčiau pateikt po Liublino unijos paskelbimo ir beveik iki XX a. pradžios vyravusį įsitikinimą,kad lenkų kalba – aukštos klasės, inteligentijos bei bajorijos kalba, o lietuvių – baudžiauninkų bei varguolių. Netgi žinomas Lietuvos klasikas Maironis savo pirmuosius kūrinius rašė lenkų kalba, tačiau vėliau šiuos kūrinius sudegino. Turbūt poetas suprato,kad vaikytis madų ir rašyti lenkiškai nėra jo stilius, savitumas bei išskirtinumas. Tikiuosi - mada visur vartoti angliškus žodžius greitai praeis , kaip praėjo lenkų kalbos aukštinimo manija.
Kitas mano teiginys, kodėl nepuoselėjant lietuvių kalbos tradicijų ji gali išnykti – daugelio žmonių apatija. Liūdniausia, kad apatiški žmonės yra ne tie,kurie jau yra atsikandę ir paragavę gyvenimo skonio ,bet jauni žmonės. Kartais bediskutuojant su jais,skaitant žinutes internete ar girdint jų šnekas, susidaro įspūdis, kad šiuolaikinis jaunimas nebesidomi ne tik pasaulio naujienomis, bet ir tuo – kas vyksta jiems po nosimi. Apatija apima beveik visas mūsų gyvenimo sritis – pradedant humaniškumu ir baigiant kalbos tradicijų vertybėmis. Kartais susidaro įspūdis, kad žmonėms nebesvarbu, kaip jie kirčiuos žodžius, nesvarbu ar žodį grįžti rašys su „į“ ar „y“, vietoje gražaus lietuviško „AČIŪ“ - mieliau ištars kitos kalbos žodį - pakaitalą. Vis dažniau pagalvoju - keisti mes, lietuviai, esame. Kaip mus puolė priešai, mūsų kalbą naikino ir engė – mes buvove stiprūs kaip kumštis,niekeno neįveikiami ir nepasidavėme. Lietuvoje atsirado idealistinių žmonių, tokių kaip Jurgis Bielinis ar kraštietis Justinas Vareikis, kurie atliko didvyrišką darbą – spaudos draudimo metu gabeno knygas iš Mažosios Lietuvos ir gynė kalbą ne tik žodžiais, bet ir didžiais darbais. Slaptai bei pogrindyje leistos knygos ir lietuviški laikraščiai ne tik švietė Lietuvos piliečius, bet ir atliko dar vieną gan svarbią funkciją – stiprino lietuvių dvasiškumą ir žadino patriotiškumą. Bet paradoksas yra toks - kai mūsų niekas nepuola, gyvename laisvai bei nepriklausomai - mes iškraipome kalbą svetimybėmis, laisvai leidžiamės manipuliuojami kitų kalbų bei kultūrų! Ar tikrai lietuvių kalba turi būti cenzūruojama, o mes, piliečiai, turime gyventi toli gražu ne demokratinėje santvarkoje, kad išmoktumėme mylėti ir gerbti savo kalbą?
Trečiasis argumentas, kuris pagrindžia mano nuomonė yra lietuvių kalbos sumenkinimas. Šių metų vasario mėnesį man teko dalyvauti konferencijoje Maironio “Jaunosios Lietuvos idėjos”. Šioje konferencijoje viena mergina išreiškė mintį : “Lietuvių kalba gali lygiuotis į kitas kalbas<…>”. Konferenciją stebėjusi Švietimo ir Mokslo ministerijos atstovė, aptardama darbus, pateikė pavyzdį, kuris man patiko : “Juk mes niekada nesakome, kad mano mama gali lygiuotis į kitas mamas.Mes sakome – mano mama geresnė ir šaunesnė!” Manau, šis pavyzdys parodo, kaip mes sumenkiname savo gražiąją kalbą – vietoj gražių žodžių mes ją engiame ir įvardijame kaip labai sunkią, vietoj to, kad ją didžiuotumėmės kalba – mes ją slepiame nuo kitų tautų atstovų ir bijome prasitarti, kad mokame lietuviškai. Kiekvienas sau turime užduoti klausimą : “O ar taip turėtų būti?”. Jei nors vieną akimirką per visą dieną apie tai susimąstytume, manau, mūsų požiūris apie lietuvių kalbą turėtų pasikeisti, ir joks išnykimas kalbai tikrai negrės.
Kitas stiprus veiksnys, kuris veikia mūsų kalba – tai televizija. JAV mokslininkai ištyrė, kad televizija labai stipriai veikia mūsų psichiką. Pamatyti vaizdai, išgirstos kalbos – pasilieka giliai mūsų pasąmonėje. Ruošdamasi viešajam kalbėjimui, aš ne tik žiūrėjau televizines laidas, bet ir stengiausi pastebėti klaidas, kurias atliko jų vedėjai. Per savaitę suskaičiavau apie 20 klaidų – neteisingų žodžių vartojimo kirčiavimo, angliškų žodžių pavartojimo ne laiku ir ne vietoje. Pavyzdžiui, mūsų rajoninėje televizijoje, moteris, vedanti žinias miestą Paryžius kirčiavo labai neįprastai (tiesą sakant, tokį kirčiavimą girdėjau pirmą kart) – Paryžius (riestinis ant a). O Marius Jampolskis, vedantis laidą „SUPER MIESTAS“, apibūdinant šansą laimėti vienam dalyviui išreiškė anglišką teiginį „Up to you“, kas, išvertus į lietuvių kalbą reiškia – viskas priklauso tik nuo tavęs. Televizija įtakoja daug žmonių apsisprendimų, nuomonių, interesų, manau, netgi kalbą. Jeigu televizijoje ar spaudoje politikai, žymūs žmonės, laidų vedėjai pradėtų kalbėti ką nori ir kaip nori, kokią kalbą mes turėtume? Pilną žargonų, svetimybių, barbarizmo, kuriuos įsisavinti ir vartoti kalboje yra labai lengva ir mes greitai prie jų priprantame, o „išmesti“ tai iš savo kalbos – labai sunku.
Mano nuomone, kalbos nykimą taip pat įtakoją korupcija, žmonių nepareigingumas. Turbūt teko girdėti apie Vilniuje vykusią anglų kalbos olimpiadą, kurią vedė istorijos mokytoja. Atrodytų, kas čia keisto. Tačiau problema yra ta, kad ši mokytoja, dirbanti Lietuvos Respublikos valstybinėje mokykloje, nemoka valstybinės kalbos. Pirmą kart perskaičius antraštę pagalvojau – mokytoja jauna, neseniai atsikėlusi į Lietuvą iš rusakalbės valstybės, tad lietuviškai moka silpnai. Tačiau ir šis faktas nepasitvirtino. Šiai mokytojai 59 metai ir ji Lietuvoje gyvena gan ilgą laiką. O įdomiausia yra tai, kad ji yra išlaikiusi valstybinės kalbos egzaminą, kuris leidžia dirbti mokykloje. Tada kyla natūralus klausimas – ar ji laikė egzaminą tik tam, kad laikytų ir vėliau užmiršo lietuvių kalbą, o gal egzaminas buvo tik formalumas? Čia galima tik spėlioti, bet jei yra teisingas antrasis variantas – valdininkai, patys apie tai nesusimąstydami griauna kalbos papročius, nors jie mano, kad padėti darbo ieškančiai draugei ar pažįstamai – nieko blogo. Tas blogis išlįs ir visu savo „gražumu“ pasirodys tik vėliau.
Mano nuomone, Valstybinės kalbos įstatymas ir liks tik sausas įstatymas, o kalbininkų pastangos išsaugoti kalbą bus beverčios, kol piliečiai nesupras kaip svarbu turėti gimtąją kalbą. Valstybės pilietis pats turi suprasti, kokį jam džiaugsmą teikia taisiklinga žodžių rašyba, kirčiavimas.Mums brangius dalykus prarasti galima labai greitai, o susigrąžinti – beveik neįmanoma. Nenoriu būti blogasis pranašas, bet jei kalba išnyks, ar bus prie išnykimo ribos, kas tada norės ją atgaivinti? Tad, manau, geriau nereikia laukti tos paskutinės minutės, kai kalba bus suniokota nebepataisomai. Kaip sako lietuvių liaudės patarlė : „Devynis kartus pamatuok, o tik dešimtąjį kirpk“ – prieš priimant svarbius sprendimus visada geriau pamąstyti apie tai, kas nutiks priimus sprendimą.
0 komentarai (-ų):